Seserys Saulė ir Rūta Rinkevičiūtės pristatys naują programą, paremtą argentinietiškojo tango meistro Astoro Piazzollos kūriniais . Šį kartą jų partnerė – performansų atlikėja,kompozitorė ir dainininkė Migloko .Taip pat nuostabų moterišką trio papildys improvizacijų meistras, tarptautinių konkursų laureatas, , akordeonininkas Nerijus Bakula. Koncerto programoje skambės daugiau nei 10  žymiausių A.Piazzollos kūrinių, tarp kurių: “Yo soi Maria”, “Oblivion”, “La muerte del angel”, “Libertango” ir k.t. Kai kurie A.Piazzollos šedevrai nuskambės kitaip – seserys Rinkevičiūtės koncerto programą paįvairins kūrinius atlikdamos ne tik klasikiniais, bet ir elektroniniais tembrais.
Tarptautinių konkursų laureatės Rūta ir Saulė Rinkevičiūtės, baigusios Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, grįžo į Lietuvą ir čia aktyviai rengia muzikinius projektus, didelio pasisekimo ir gausių publikos aplodismentų sulaukiančius solinius, kamerinius koncertus Lietuvoje bei užsienyje. R. ir S. Rinkevičiūtės kartu aktyviai koncertuoja nuo 2005-ųjų metų, o jų kasmet organizuojami nuoširdumu ir šiluma dvelkiantys kameriniai koncertai jau turi savų gerbėjų ratą.
Tarpe daugybės kamerinių projektų, kuriuose dalyvavo seserų duetas, pažymėtinas F. Mendelssohno koncerto smuikui, fortepijonui ir kameriniam orkestrui atlikimas. 2007 metai – dalyvavimas išskirtiniame, sulaukusiame milžiniško pasisekimo projekte. Tai – simfonijos „The Queen symphony“ chorui, solistams ir orkestrui, sukurtos pagal Freddie Mercury ir grupės „Queen“ dainas (aranž. T. Kashif, orkestr. J. Kershaw), premjera, kur kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (vyr. dirigentas ir meno vadovas Gintaras Rinkevičius) seserys atliko smuiko bei fortepijono partijas.

Scenarijaus autorė ir režisierė – Birutė Mar
Dailininkė – Jolanta Rimkutė
Kompozitorius – Antanas Kučinskas
Režisierės asistentė – Regina Garuolytė

Vini vaidina – Birutė Mar

…

Scenoje pasirodo keista žilaplaukė moteris, per visą sceną nusidriekusia suknele ir sustingsta, laukdama skambučio pabusti, vėliau – skambučio miegoti. Kiekviena jos „laiminga diena“ su savo kasdieniais įprastais ritualais – lyg sapnas, lėtai grimztant į žemę; o kiekviena gyvenimo valanda, sekundė – lyg daugybė kažkur išbyrančių smėlio kruopelyčių…

“ŽODŽIAI SMĖLYJE” – pirmasis aktorės Birutės Mar monospektaklis (premjera įvyko 1998 m.), pelnęs aktorei tarptautinį pripažinimą ir per dešimtmetį pristatytas bene trisdešimtyje teatro festivalių įvairiose šalyse. Spektaklis pelnė Grand Prix tarptautiniuose monospektaklių festivaliuose „Thespis“ Kielyje, Vokietijoje (1999), “Vidlunia” Kijeve, Ukrainoje (2000), “Wrostja” Wroclace, Lenkijoje (2000), “Geriausios aktorės” apdovanojimą tarptautiniame teatrų festivalyje “Tempus Art 2002” (Košice, Slovakija).

Šios plokštelės tema aiški ir kryptinga – pokario rezistencija, kuri V.V. Landsbergio kūryboje užima ženklią vietą. Tereikia prisiminti jo sukurtą filmus „Baladė apie Daumantą“, „Kai aš buvau partizanas“, „Partizano žmona“, spektaklį „Bunkeris“, dalyvavimą įrašant partizaninių dainų plokštelę „Už laisvę, Tėvynę ir Tave“. „Man norėjosi pratęsti šį darbą, kažką padaryti savaip. Tiesiog, matyt, atėjo laikas dainuoti šias dainas, pagerbti mūsų partizanus ir jų atminimą ne tik raudomis, bet ir savo dainomis“, – viename savo interviu kalba V.V.Landsbergis.

Albume darniai suskamba partizaninės, liaudies dainos, autorinės V.V. Landsbergio bei pagal kitų poetų (Vytauto P. Bložės, Alfonso Nykos-Niliūno) žodžius sukurtos dainos. Plokštelės šerdį sudaro to paties pavadinimo daina „Trylika brolių“. Ši daina – tam tikras kodas, kur kiekvienas brolis suvokiamas kaip tam tikras gyvenimo etapas. Ryšį su apdainuojamu laikotarpiu sustiprina R. Rašpoliausko grojimas klavišiniais, fleita, kitais instrumentais. Ir ne tik sustiprina, bet suteikia šviesumo, viltingumo. Taip R. Rašpoliauskas kompaktinę plokštelę priartina prie pagrindinio, anot V.V. Landsbergio, tikslo – „nebeverkti dėl šio skaudaus mūsų tautai laikotarpio, dėl tos gausybės jaunų vyrų, žuvusių Lietuvos miškuose. Nebeverkti ir pradėti džiaugtis, kad esame ainiai tų, kurie nebijojo“.

Apie atlikėjus:
Rašytojas, kino bei teatro režisierius Vytautas V.Landsbergis, prieš šešerius metus debiutavo ir kaip bardas dviguba kompaktine plokštele “Kaimiečių mantros” (2004). Baigiantis 2007-iesiems V.V.Landsbergis (kartu su R.Rašpoliausku) išleido jau ketvirtąjį dainuojamosios poezijos bei liaudies dainų albumą “Sapnas”. Prieš tai dar buvo įrašyti jo “Žiauriai gražūs romansai” (2005), plokštelės “Aš visai nežinau kodėl” (2005) ir “Angelas ant stogo” (2006).
Albume “Sapnas” – 14 dainų, iš kurių keturios – V.V.Landsbergio autorinės bei dešimt aranžuotų liaudies dainų, suskambusių naujai. Muzikinis dainų apipavidalinimas šiame albume yra itin įvairus ir spalvingas (įraše dalyvavo ir kompozitorius bei muzikantas Raimondas Rašpoliauskas), tačiau liaudies dainų melodijos yra nepakeistos, o paliktos maksimaliai autentiškos.
Kompozitoriaus R.Rašpoliausko dėka kai kuriuose kūriniuose liaudies motyvai sumišę su švelniomis pianino improvizacijomis – tokiu būdu dainuojamoji poezija praturtinta džiazo skambesiu, o vokalistų Ramunės ir Vytauto Landsbergių balsai suskambėjo itin darniai, taip pat ir pakartodami vienas kitą sutartinėse.
Dainos nuo pirmų akordų ir žodžių įtraukia į harmoningą, melancholišką pasaulį, kuriame jau tampa nebesvarbu, kur prasideda autorinė, o kur – liaudies kūryba. Svarbiausia čia – vidinis ritmas, pajautimas, kuriais ir atpažįstama tikrovė (ar tai būtų poetinis sapno pasaulis, ar liaudies patirtis).

„LITERATŪRA ir MENAS“:
Nebeverkti, bet pradėti džiaugtis
JUOZAS ŽITKAUSKAS
Baigiantis rudeniui, Vytautas V. Landsbergis su žmona Ramune išleido naują kompaktinę plokštelę „Trylika brolių“. Tai – ketvirtasis jųdviejų dainų albumas. Tema aiški ir kryptinga –­ pokario rezistencija, kuri V. V. Landsbergio kūryboje užima ženklią vietą.
Dainuojamoje poezijoje, arba, kitaip tariant, jo bardiškoje kūryboje tai irgi bene svarbiausia tema. Atsigręžimas į šį mūsų tautos istorijos etapą, nuolatinis domėjimasis pokario partizanų gyvenimu, dainomis V. V. Landsbergį išskiria iš pagrindinių Lietuvos bardų dešimtuko. Be kino filmo „Kai aš mažas buvau“, spektaklio „Bunkeris“ ir kt., dainos partizanų tema „keliauja“ ir po ankstesnias kompaktines plokšteles: „Kaimiečių mantros“ (2004), „Sapnas“ (2007). Mėgstantieji dainuojamosios poezijos žanrą, bet gana siaurai jį suprantantys, dainomis, esančiomis „Trečiame brolyje“ gal ir suabejotų, ar tai, ką nuosekliai V. V. Landsbergis daro, populiarindamas rezistencijos tematiką, yra bardiška. Tačiau į dainuojamąją poeziją žvelgiant plačiau, manyčiau, kad vadintis bardiška kultūra V. V. Landsbergio kūryba turi teisę. Šį žanrą jis praturtino ryškiais lietuvių folkloristikos atspindžiais ar net ištisomis liaudies dainomis. Nedrįsčiau sakyti, kad jo esama vienintelio (tada Kauno rajone gyvenantis Algirdas Svidinskas pelnytai galėtų pyktelėti), bet V. V. Landsbergio kūryba, atrodo, daro įtaką ir kitiems bardams. Vis dažniau įvairiuose šio žanro koncertuose galima išgirsti jaunų atlikėjų, kurie, niekieno neverčiami, grodami gitara arba klavišiniais gražiai dainuoja liaudies dainas. Ir nebūtinai populiariausias, kurias traukia ir kauštelėjęs jaunimas…
Kaip į dainuojamąją poeziją atėjo V. V. Landsbergis? Prisipažinsiu, kai 2002-ųjų pradžioje Gediminas Storpirštis pasakė, kad Vilniaus mokytojų namuose organizuojamos Dainuojamosios poezijos svetainės koncerte dalyvaus Vytautas, nusistebėjau. Iki šiol žinojau – turbūt ne aš vienas – jį kaip poetą, vaikų rašytoją, režisierių, bet dainuojančio girdėti neteko (juk nelankiau Vilniaus universiteto „Ratilio“, kuriame 15 metų V. V. Landsbergis dainavo). Tuometiniame koncerte, kurio pagrindinis atlikėjas buvo Vytautas Kernagis, jis sudainavo keletą dainų. Atrodo, kad jos visos vėliau „įskrido“ į pirmąją V. V. Landsbergio kompaktinę plokštelę „Kaimiečių mantros“. Nuo pasirodymo 2002-aisiais jį vieną arba su žmona Ramune, ar su šiauliškiu kompozitoriumi Raimondu Rašpoliausku beveik nuolat galima sutikti svarbiausiuose Lietuvoje rengiamuose bardų festivaliuose, koncertuose.
Šio žanro melomanai nuo 2004-ųjų V. V. Landsbergio dainų gali klausytis ir įsigiję kompaktines plokšteles. „Žiauriai gražūs romansai“ (2005) širdį pagirdys, ašarą ištrauks liaudiško romanso mylėtojui, o „Sapnas“ tiks ir griežtiesiems grynosios dainuojamosios poezijos vertintojams.
Kompaktinėje plokštelėje „Trylika brolių“ – dvylika dainų, iš jų – 2 yra partizanų sukurtos, 3 – lietuvių liaudies dainos karo tematika, 2 – kitų poetų (Vytauto P. Bložės ir Alfonso Nykos-Niliūno) žodžiais ar paties Vytauto V. Landsbergio. Kompaktinės plokštelės šerdį sudaro to paties pavadinimo daina „Trylika brolių“. Apie ją interneto dienraščiui www.bernardinai.lt jis yra pasakojęs: „Kažkada seniai parašiau eilėraštį apie trylika brolių. Tekste kiekvienas brolis suvokiamas kaip tam tikras gyvenimo etapas – pradedant vaikyste, pirmąja meile, branda ir pamažu artėjant išėjimo, susiliejimo su nebežemiška realybe link. Tas eilėraštis gulėjo kaip tam tikras kodas, bet jaučiau, kad tai turi būti daina. Kai eilėraštis virto daina, aplink jį pradėjo lipti ir kitos dainos, taip atsirado 13 dainų. Tačiau viena daina nesuskambėjo, tad 13 brolių turi 12 dainų.“
Klausytis „Trylikos brolių“ nenuobodu, tiksliai ir įdomiai dainos sudėliotos. Atrodo, kad ne tik jose, bet ir tarp jų yra tam tikras siužetinis ryšys. Jeigu „Gegutėje“ (žodž. V. P. Bložės) girdime pasakojimą apie pokarį iš šiandienos perspektyvos, tai kita plokštelėje esanti autentiška partizanų daina „Oi sakalėli“ rūsčią to laikotarpio realybę atskleidžia per partizano dialogą su sakalėliu. Nevengiama ironijos, įslaptintos filosofinės potekstės („Guli Dievas sau ramus, / stribas auna jam batus“, „Dievas šypsosi į ūsą, / Dievui gaila stribo blusų“). Ši daina, dažnai girdima ir V. V. Landsbergio autoriniuose koncertuose, dažnai publiką priverčia šyptelėti. Ryšį su apdainuojamu laikotarpiu sustiprina R. Rašpoliausko (jis šias dainas ir aranžavo) grojimas klavišiniais, fleita, kitais instrumentais. Ir ne tik sustiprina, bet suteikia šviesumo, viltingumo. Taip R. Rašpaliauskas kompaktinę plokštelę priartina prie pagrindinio, anot V. V. Landsbergio, tikslo – „nebeverkti dėl šio skaudaus mūsų tautai laikotarpio, dėl tos gausybės jaunų vyrų, žuvusių Lietuvos miškuose. Nebeverkti ir pradėti džiaugtis, kad esame ainiai tų, kurie nebijojo. (…) per dainą norėjau pasiekti tą neskaudėjimo būseną.“

Vos prieš porą metų išleidusi debiutinį albumą „Migloko“, Miglė Vilčiauskaitė netruko išpopuliarėti kaip nauja gaiva Lietuvos muzikos pasaulyje. Bliuzas su džiazo elementais, tango, prancūzų šansonas – tai žanrai, kuriuose Migloko maudosi kaip žuvis vandenyje. Ji jais žongliruoja, improvizuodama maišo tarpusavyje, gurmaniškai mėgaujasi kiekvieno jų skoniais ir priekoniais, papildydama savitais ingredientais.

Naujausiose dainose Migloko vis dar daugiau dėmesio skiria muikai, o ne žodžiams. Tuo jos muzikavimas ir skiriasi nuo kitų autorinių dainų atlikėjų. Migloko žavisi gyvenimo kasdienybe, kasdieniais stebuklais ir malonumais, ir tuo susižavėjimu dalinasi su klausytojais.

Vilnietė Miglė Vilčiauskaitė yra Užupio Respublikos augintinė ir auklėtinė. Jos giminėje – net kelios menininkų ir meno kolekcionierių kartos. Užupio angelas – jos tėvo skulptoriaus Romo Vilčiausko kūrinys. Buvo laikas, kai Miglė bandė išsivaduoti iš šio giminės „prakeiksmo“ – metė muzikos mokyklą, net gimnaziją. Tačiau nuo genų nepabėgsi. Jie pasivijo ir nunešė Miglę į muziką.

Vasario 14 Teatro klube Jūsų laukia gurmaniškai romantiškas dviejų dalių MIGLOKO koncertas, bei taurė vyno.

Pasiklausykite Miglės Vilčiauskaitės atliekamos kompozicijos:

Net ir didžiausias bambeklis, kuris specialiai nešvenčia savo gimimo dienos, vistiek jos sulaukia. Ji įlenda į arbatos puodelį arba į sandėliuką, o jei vistiek niekas nekreipia dėmesio – atplaukia radijo bangomis. Ir te nemeluoja bambeklis, kad jam ši diena nesvarbi, nes net ir jis tiki, kad šią dieną gali nutikti stebuklas. Gal vidury kambario užaugs vyšnios, gal vidurdienį patekės mėnulis, o į svečius atskris visas zoologijos sodas su pačia Mere Popins?

Stalo teatras stebuklus kuria čia pat scenoje, iš, atrodo, paprasčiausių daiktų. Iš daiktų čia gimsta veikėjai, daiktai virsta muzikos instrumentais ir viskuo, ko tik prireikia istorijai papasakoti. Visai, kaip vaikų žaidimuose…
Spektakliui-improvizacijai „Gimimo diena“ muziką sukūrė kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė, daiktus stebuklams atgaivinti – dailininkė Ligita Skukauskaitė. Vaidina aktorė Edita Zizaitė, Saulė Degutytė.
Vilniečių Stalo teatras Kaune susilaukia vis daugiau gerbėjų, kuriuos savo spektakliais kas mėnesį džiugina Kauno Architektų namuose įsikūrusiame Teatro klube.
Trukmė 50 min.

 “Jis ir Ji”

Scenarijaus autorė ir režisierė BIRUTĖ MAR

Scenografė ir kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė

Muziką parinko Antanas Kučinskas

 Atlieka: aktoriai Birutė Mar ir Aleksas Kazanavičius

Dalyvauja smuikininkas Sigitas Rubis

Trukmė – 1 val.

Pjesę-spektaklį inspiravo J.Biliūno (1879-1907) žmonos Julijos Janulaitytės-Biliūnienės prisiminimai, taip pat Jono Biliūno ir Julijos atvirlaiškiai, siųsti vienas kitam iš Charkovo, Anykščių, Leipcigo, Berlyno, Ciuricho, Zakopanės.

Beveik prieš šimtmetį, vos kelis metus tetrukusi Julijos ir J.Biliūno meilės istorija dabar išties primena romantišką Romeo ir Džiuljetos istoriją…

 „Jiedu abu ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito; jiedu nei vienas ilgus metus nežinojo apie kitas kitą, kad abu kartu gyvena pasauly. Pagaliau jiedu susitiko… Abudu nustebo vienas kitą pamatę; abiejų vienu akies mirksniu sudrebėjo širdys krūtinėse; jiedviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. Ir jiedu padavė vienas antram ranką…“

 /Jonas Biliūnas „Jis ir ji“/

 “Jis ir Ji”

Scenarijaus autorė ir režisierė BIRUTĖ MAR

Scenografė ir kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė

Muziką parinko Antanas Kučinskas

 Atlieka: aktoriai Birutė Mar ir Aleksas Kazanavičius

Dalyvauja smuikininkas Sigitas Rubis

Trukmė – 1 val.

Pjesę-spektaklį inspiravo J.Biliūno (1879-1907) žmonos Julijos Janulaitytės-Biliūnienės prisiminimai, taip pat Jono Biliūno ir Julijos atvirlaiškiai, siųsti vienas kitam iš Charkovo, Anykščių, Leipcigo, Berlyno, Ciuricho, Zakopanės.

Beveik prieš šimtmetį, vos kelis metus tetrukusi Julijos ir J.Biliūno meilės istorija dabar išties primena romantišką Romeo ir Džiuljetos istoriją…

 „Jiedu abu ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito; jiedu nei vienas ilgus metus nežinojo apie kitas kitą, kad abu kartu gyvena pasauly. Pagaliau jiedu susitiko… Abudu nustebo vienas kitą pamatę; abiejų vienu akies mirksniu sudrebėjo širdys krūtinėse; jiedviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. Ir jiedu padavė vienas antram ranką…“

 /Jonas Biliūnas „Jis ir ji“/

 Birutės Mar monospektaklis POETĖ – apie ryškiausios praėjusio amžiaus lietuvių poetės S. Nėries likimą, jau virtusį universaliu XXa. menininko tragiškos lemties mitu.

Nors šešiasdešimt metų jau praėję po Salomėjos Nėries mirties – jos gyvenimas tebelieka mįsle: netyla kaltinimai dėl jos politinių klaidų, neva nuvertinančių jos talentingą kūrybą. Vos prieš gerą dešimtmetį pasirodė paskutinis S.Nėries karo metų poezijos rinkinys “Prie didelio kelio”, atspindintis jos tragiškas būsenas ir išgyvenimus emigracijoje Rusijoje, paskutiniais trumpo poetės gyvenimo metais… Kalbama, jog kažkam perduoti ir jos karo metų dienoraščiai, kurie galbūt kada nors irgi išvys dienos šviesą.
Tačiau net skaitant S.Nėries dienoraščių įrašus (kuriuos poetė rašė visą laiką, nuo keturiolikos metų) sunku atsakyti į daugelį jos asmeninio gyvenimo klausimų (tikriausiai ir nebūtina), nes tai – kibirkščiuojantis menininko likimo dokumentas, paliudijantis, jog egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp Kūrėjo sprendžiamų ir realiame žmogaus gyvenime iškylančių problemų.
Spektakliui pasirinkta dokumentiška “Poetės teismo” forma: iš salės skamba S.Nėrį kaltinančių ir ginančių straipsnių ištraukos, nuskamba net teiginys (pasirodęs praėjusiais metais “Šiaurės Atėnuose”, minint S.Nėries šimtąsias gimimo metines), jog Poetei vertėję skirti mirties bausmę. Lygiai taip teisiamas kiekvienas kūrėjas ir kiekvienas žmogus. Mėginta atsekti, kaip nuo jaunystės džiaugsmu spindliuojančių eilėraščių S.Neris priėjo iki “Poemos apie Staliną”, kaip įvyko šis lūžis, kas į tai pastūmėjo (atsakymų ieškota jos dienoraštyje ir kūryboje, kurį S.Nėris rašė nuo keturiolikos metų); tai mėginimas reabilituoti Poetę, kuriai kūryba ir buvo tikrasis ir laimingasis gyvenimas…

“Poetė”– taip pat pretekstas ir galimybė prabilti apie nūdieną, apie Kūrėją ir visuomenės požiūrį į jį, kuris neretai būna priešiškas. Tai itin aktuali ir šiuolaikiška tema.

…

“Mūsų gyvenimas – sapnai…” (1925)

“Gyvenimas mano – vėjas palaidas…” (1927)

“Gyvenimas mano – melsva cigaretė…” (1930)

“Kas yra gyvenimas? Ar ne vyšnios žydėjimas?..” (1935)

“Gyvenimas – daina žiogelio, į purvą kruviną suminta…” (1941)

/S. Nėris/

Scenarijaus autorė ir atlikėja – BIRUTĖ MAR

Režisierė – REGINA GARUOLYTĖ

Kompozitorius – ANTANAS KUČINSKAS

Dailininkė – JOLANTA RIMKUTĖ

Judesio autorė – BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ

Trukmė – 1,10 val.

…

Iš recenzijų apie “Poetę”

“…Paradoksalu, bet kaip tik todėl, kad aktorė nevaidino Salomėjos Nėries, monospektaklio metu įvyko susitikimas su didžiąja lyrike. Birutė Mar su savo monospektakliu krito į “džiaugsmo gaisrą” – nesudegė, bet uždegė. Atsisakiusi sceninių klišių, įprasto S.Nėries vizualinio įvaizdžio, drąsiai pasitelkdama ekspresyvią plastikos kalbą, netikėtai įpindama drąstišką šiuolaikinį šokį, dainą, o svarbiausia – kurdama scenoje būtiškąjį džiugesį, kurio sklidina ir dramatiška, tragiška, bet tokia šviesi S.Nėries lyrika… Yra kai kas daugiau, nei nuolatinė baigtis. Nemirtingumo, amžinybės ilgesys kuriančiajam padeda ištverti tai, kas jo buvime jau nulemta. Ištverti išsiskyrimus, neįmanomą kasdienybę, tuštybę ir banalumą. Juk lieka ir liks ne tai. Klysdamas, sirgdamas, prarasdamas, mirdamas kuriantysis tai žino.” Dovilė Zelčiūtė (“Birutės Mar “džiausmo gaisras””, Nemunas, 2005.vasario 3-9)
Ar galėtų Salomėja Nėris patikėti savo vėlyva ir visai kitokiam laikui priklausančia antrininke? Turbūt galėtų. Atrodo, jog aktorė, režisierė ir poetė Birutė Mar ir pati jos dienoraščiuose, neramiame būde, keistuose likimo vingiuose rado savo antrininkę. Kai trapi aktorė kuklia juoda suknute pasirodo šviesos spindulyje, kai dar negali įžiūrėti jos bruožų ir didžiulių akių, gali įsivaizduoti, jog šitaip prie eilėraščio slenksčio stodavo ir pati Salomėja. Atsidurdavo savo pasaulio ir gyvenimo už jo tarpduryje, kad už nugaros palikusi visus ją garbinusius ir teisusius tautiečius atsiduotų popieriuje išlietai aistrai ir dvejonėms…”Rasa Vasinauskaitė “Poetės vardu” (“Septynios meno dienos”, 2005.02.18)
2006m. už vaidmenį monospektaklyje “Poetė” Birutė Mar pelnė “geriausios aktorės” apdovanojimą Tarptautiniame Monospektaklių festivalyje “Vidlunia” Kijeve, Ukrainoje; taip pat už Salomėjos Nėries vaidmens sukūrimą apdovanota žiūri prizu Tarptautiniame Baltijos teatrų festivalyje “Omadraama” Tartu, Estijoje; 2007m. pelnė Lietuvos TV ir Radijo prizą Tarptautiniame Monospektaklių festivalyje „Atspindys“ Visagine, Lietuvoje. Spektaklis taip pat pristatytas įvairiuose Lietuvos miestuose, Maskvos Tarptautiniame Vieno Aktoriaus festivalyje 2007m., taip pat parodytas lietuvių bendruomenėms Vašingtone, Čikagoje, San Franciske, Los Angele, Minske, Kijeve, Kopenhagoje.

„Vėjų Motė“ – tai spektaklis apie herojaus, Trečiojo brolio, kelią į Svajonių šalį. Tai spektaklis, mokantis ryžto ir kantrybės, sakantis: jeigu žmogus labai kažko nori, jis būtinai pasieks tikslą, kad ir kokios kliūtys jo kelyje be pasitaikytų. 

Personažas – lėlė – veikia mitinėje, sakralioje erdvėje. Jis sutinka keturis vėjus, kurie įkūnija keturis elementus – žemę, vandenį, ugnį ir orą. Vėjas atpučia herojui ir keturias mergeles. Spektaklyje svarbus archetipinių gyvūnų – vilko, žuvies,skruzdės ir vanago – vaidmuo. Per visą spektaklio vyksmą budi, personažus stebi ir rikiuoja Vėjų Motė – visa apimanti pradžia ir pabaiga.

Išskirtinis spektaklio bruožas – kvapai. Interaktyviu kvapų pateikimu bei muzikos (įrašyto bei gyvo garso) priemonėmis sustiprinamos nuotaikos, emocijos, įprasminami ,,objektai‘‘ ir aplinka, į kurią atkeliauja personažas. 

Spektaklyje novatoriškai žvelgiama į kalbą. Lietuvių liaudies sutartinėms būdingais garsažodžiais praturtinti tekstai čia tampa dar vienu savarankišku objektu, vaizdžiai atskleidžiančiu pasakojimo turinį.

Kūrybinė grupė: Saulė Degutytė, Snieguolė Dikčiūtė, Valdas Narkevičius, Ligita Skukauskaitė, Tadas Juozapaitis

Vaidina – Saulė Degutytė

Reportažas->